Roko grupė „Requiem“ 1998-uosius prisiminė vinilo plokštele ir perpildytais koncertais
Šventinį kovo savaitgalį Ukmergė alsavo roko ritmu, taip dar kartą patvirtindama, jog beveik prieš trisdešimt metų gimęs alternatyvus šio miesto pavadinimas – Rockmergė – nėra atsitiktinis.
Ukmergės rūsyje 1994-aisiais gimusi „Requiem“ įteikė malonią dovaną savo gerbėjams – vinilo plokštelės formatu perleistą kultinį albumą „Niekam nežinomi žmonės“.
1998 metais tuometinės leidyklos „LNK Records“ išleista kasetė ir kompaktinis diskas tapo tikru proveržiu Lietuvos muzikos pasaulyje – jaunų, energingų ir gana įžūlių jaunuolių grupė su charizmatišku lyderiu Tomu Krivicku-Psichu tapo gaivaus oro gurkšniu, o visa puokštė albume įrašytų dainų tapo maištaujančio ir atsakymų į painius gyvenimiškus klausimus ieškančio jaunimo himnais. Vinilo plokštelės „Niekam nežinomi žmonės“ albumo pristatymas buvo surengtas grupės gimtajame mieste Ukmergėje, gastro bare „Aš būsiu čia“. Per du vakarus koncertuose apsilankė per 400 žmonių, kurie per garsiausius „Requiem“ hitus „Aš būsiu stiprus“, „Apie žvaigždes“, „Aš ir tu“, „Ei, vaikeli!“ šėlo taip, jog garsas sklido toli už roko klubu virtusio baro sienų.
Koncertuose buvo galima išvysti pirmąjį „Requiem“ vadybininką Darių Baltušį. Praėjusio amžiaus pabaigoje jis kartu su Marijumi Mikutavičiumi, Martynu Starkumi ir Sauliumi Urbonavičiumi-Samu vedė tuomet itin populiarią televizijos laidą „Tangomanija“.
Būtent šioje laidoje buvo parodytas mėgėjiškas „Requiem“ vaizdo klipas „Sugrįšiu pas tave“, tapęs grupės iš provincijos žygio į populiariausių šalies roko grupių Olimpą pradžia. Būtent Dariaus Baltušio pastangomis Ukmergės jaunuoliai gavo galimybę įsirašyti ir išleisti albumą, patekusį į Lietuvos roko aukso fondą. Vinilo plokštelės „Niekam nežinomi žmonės“ pristatyme apsilankė ir kolektyvo „G&G Sindikatas“ didžėjus Artūras Matkevičius-Mamania. „Negalėjau neatvažiuoti, nes tai – vienas geriausių lietuviško roko albumų“, – sakė DJ Mamania. Albumo „Niekam nežinomi žmonės“ svarbą šalies roko kultūrai pažymi ir šalies popkultūros tyrinėtojas Julius Baliutavičius, iš arti stebėjęs „Requiem“ proveržį 1998-aisiais.
„Tuo metu, kai Lietuvos roko muzika akivaizdžiai pergyveno sąstingio periodą, trys apiplyšę Ukmergės jaunuoliai atnešė gaivalą, dramą, pyktį ir meilę viename junginyje. Tai buvo sprogimas, kokio Lietuva nematė nuo 1988-ųjų, kuomet lygiai taip pat ryškiai „sprogo“ šiauliečiai BIX, – savo įžvalgomis dalinasi Julius Baliutavičius. – Ir nors vėliau „Requiem“ pateko į kūrybinės krizės ir asmeninio gyvenimo pokyčių spąstus, sugebėjo prisikelti naujam gyvenimu nauja sudėtimi.
Albumo „Niekam nežinomi žmonės“ pristatymo koncertai įrodė, jog grupės lyderiui Tomui Krivickui nei artėjantis penkiasdešimtmetis, nei grupės trisdešimtmetis nėra kažkokia dramatiška riba – priešingai, aplink save subūręs naujus žmones, jis sėkmingai įrodinėja, kad „Requiem“ turi pakankamai jėgos ir energijos. Tačiau yra dar vienas nuostabus momentas – tai šios grupės auditorija, susidedanti iš kelių kartų. Buvo smagu ir jautru matyti, kaip dainas, gimusias praėjusio amžiaus pabaigoje, kartu dainuoja ir penkiasdešimtmečiai, ir šešiolikmečiai“. Ne visiems buvo lemta sausakimšuose koncertuose vėl sugrįžti į 1998-uosius. Pasirodymuose buvo pagerbtas klasikinės „Requiem“ sudėties boso gitaristo Vaido Kaselio-Kuosos atminimas – su juo Tomas Krivickas viename Ukmergės rūsyje, prisėdę prie pionieriško būgnelio ir balalaikos, ir pradėjo „Requiem“ kelią. Vaidas Kaselis mirė 2022 metų vasarą. Apie tai, kaip buvo laukta albumo „Niekam nežinomi žmonės“ vinilinė plokštelė, liudija iškalbingas faktas – beveik visas tiražas buvo parduotas per išankstinę prekybą ir Ukmergėje surengtus pristatymo koncertus.
